Dailės terapijos taikymas pradinių klasių mokinių neformaliajame ugdyme

Dailės terapijos taikymas pradinių klasių mokinių neformaliajame ugdyme

SANTRAUKA

Dailės terapijos taikymas pradinių klasių mokinių neformaliajame ugdyme.

Temos aktualumas. Neformalus ugdymas vaikams ir jaunimui neabejotinai yra patrauklus ir reikšmingas, nes vadovaujamasi specifiniais ugdymo principais: ugdymosi grupėje, pozityvumo bei patirties, t. y. kai ugdymas grindžiamas patyrimu ir jo refleksija, savanoriškumo, prieinamumo, aktualumo, demokratiškumo ir kt. principais (Neformaliojo ugdymo aktualijos, 2012).

Dailės terapijos metodai suteikia mokiniui unikalią galimybę išpiešti neigiamas emocijas, jausmus ir prisiminimus. Po tokių užsiėmimų vaikai tampa ramesni, keičiasi jų elgesys, mąstymas ir savęs vertinimas. Be to, po dailės terapijos užsiėmimų labai pagerėja mikroklimatas klasėse, sumažėja patyčių, vaikai tampa drausmingesni ir atidesni, pradeda geriau mokytis.

Pedagoginės veiklos tyrimo problema. Kaip dailės terapijos taikymas neformaliame ugdyme gali pasitarnauti emocijoms?

Tyrimo objektas – dailės terapijos taikymas pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti dailės terapijos taikymo galimybes pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme teoriniu ir empiriniu aspektais.

Iškeltam tikslui pasiekti formuluojami šie uždaviniai: 1) Išanalizuoti mokslinę literatūrą dailės terapijos ir neformaliojo mokinių švietimo klausimais; 2) Atlikti dailės terapijos taikymo neformaliame mokinių ugdyme analizę; 3) Pateikti išvadas ir rekomendacijas.

Tyrimo metodai: pedagoginės ir psichologinės, meno terapijos mokslinės literatūros ir kitų šaltinių analizė, stebėjimas, atvejo analizė.

Išvados ir rekomendacijos:

Apibendrinant galima teigti, jog meno ir/arba dailės terapijos pagalba vaikas gali geriau susikoncentruoti, daugiau bendrauja ir, jausdamasis saugus, gali atsiverti ir išsipasakoti. Taip keičiasi vaikų socialinė ir pažintinė informacija, atrandami vidiniai išgyvenimai ir dvasiniai tarpusavio ryšiai.

Rekomenduojama sudaryti sąlygas patiems mokiniams pasirinkti, ar jie nori lankyti dailės terapijos užsiėmimus po pamokų; taikant dailės terapiją neformaliajame ugdyme užduotims pateikti rinktis netradicinius ir aktyviuosius mokymo metodus; siekiant dailės terapijos naudos vedant keramikos būrelio užsiėmimus efektyvumo formuoti mažesnes mokinių grupes.

SUMMARY

Art therapy implementation in primary school children’s non-formal education.

Keywords: art therapy, non-formal education, primary school children, implementation

Relevance of the topic. Non-formal education for children and young people is undoubtedly attractive and important for development, guided by specific principles: education group, positivity and experience, e. i. where education is based on experience and reflection, voluntary, accessibility, relevance, democracy and etc. principles (non-formal education research, 2012).

The art therapy provides for children a unique opportunity to depict negative emotions, feelings and memories. After these activities children become calmer, changing their behavior, thinking and self-esteem. In addition, after the art therapy the microclimate in classes significantly improved, decreased bullying, the children have become more disciplined and began to learn better.

Pedagogical research problem. How art therapy in non-formal education can serve emotions?

The object of research – art therapy in primary school children’s informal education.

The aim – to analyze the possibilities of art therapy in primary school children’s informal education in theoretical and empirical aspects.

There were formulated the following objectives to achieve the aim: 1) To analyze the scientific literature about the using art therapy in students’ informal education; 2) To perform the analysis of the implementation of the art therapy in the pupils non-formal education; 3) Submit the conclusions and recommendations.

Methods of the thesis: the analysis of pedagogical, psychological, art therapy literature and other sources, observation and case study.

Conclusions and Recommendations:

To sum up, the art and / or art therapy can help a child to concentrate better, and interact more, feeling safe, you can open up and talk it out. It is changing children’s social and cognitive information, discovered by the inner spiritual experiences and contacts.

It is recommended to enable pupils to choose themselves whether they want to attend art therapy sessions after school or not; for the purposes of art therapy in non-formal education to provide tasks related to non-traditional and active learning methods. In order to benefit the art therapy sessions in the ceramic club more efficiently form smaller groups of students.

TURINYS

 

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………….. 6

  1. DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMO MOKINIŲ NEFORMALIAME

UGDYME TEORINĖS ĮŽVALGOS…………………………………………… 8

  • Neformalaus mokinių ugdymo samprata ir esmė……………………. 8
  • Meno ir dailės terapijos samprata ir esmė……………………………… 9
  • Pradinių klasių mokinių amžiaus charakteristika………………….. 10
  • Dailės terapijos metodo – lipdymo iš molio, taikymas emocijų valdymui pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme………………………………… 11
  1. DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMO GALIMYBĖS PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ

NEFORMALIAME UGDYME TYRIMAS………………………………. 14

  • Tyrimo metodologija…………………………………………………………. 14
  • Tyrimo rezultatai ir jų analizė…………………………………………….. 15

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS………………………………………………… 22

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………. 23

PRIEDAI…………………………………………………………………………………………. 25

 

ĮVADAS

 

Temos aktualumas. Neformalusis švietimas yra neatskiriama mokymosi visą gyvenimą koncepcijos dalis, leidžianti vaikams, jauniems žmonėms bei suaugusiesiems įgyti ir išlaikyti įgūdžius, mokėjimus bei kompetencijas, kurie reikalingi jų adaptacijai nuolat kintančioje aplinkoje. Europos dokumentuose neformaliajam vaikų ir jaunimo ugdymui teikiama ypatinga svarba, pabrėžiant teikiamas galimybes asmeniui tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo ir saviraiškos poreikius. Toks mokymas ir mokymasis vaikams ir jaunimui neabejotinai yra patrauklus ir reikšmingas, nes vadovaujamasi specifiniais ugdymo principais: ugdymosi grupėje, pozityvumo bei patirties, t. y. kai ugdymas grindžiamas patyrimu ir jo refleksija, savanoriškumo, prieinamumo, aktualumo, demokratiškumo ir kt. principais (Neformaliojo ugdymo aktualijos, 2012).

  1. Mendelė-Leliugienė (2004) teigia, kad dailės terapijos metodai suteikia tiek vaikui, tiek suaugusiems unikalią galimybę išpiešti neigiamas emocijas, jausmus ir prisiminimus. Po tokių užsiėmimų vaikai tampa ramesni, keičiasi jų elgesys, mąstymas ir savęs vertinimas. Be to, programos eigą stebėję mokytojai tvirtina, kad po pusmetį, kartą per savaitę trukusių dailės terapijos užsiėmimų labai pagerėjo mikroklimatas klasėse, sumažėjo patyčių, vaikai tapo drausmingesni ir atidesni, pradėjo geriau mokytis.

Mokslinės, pažintinės literatūros lietuvių kalba apie terapinį meno poveikį nėra labai daug. Tai, kad pritaikius ugdymo menine veikla metodus ir priemones galima skatinti sėkmingą specialiųjų poreikių vaikų raidą, ugdymą, socialinę integraciją, savo moksliniuose darbuose patvirtino V. Aleksienė (2001), A. Brazauskaitė (2001), J. Šinkūnienė (2001), L. Kačiušytės-Skramtai (2002). Lietuvos specialistai savo moksliniuose tyrimuose, pagrįstuose įvairių meno terapijos rūšių metodais, fiksuoja teigiamus socialinių įgūdžių pokyčius (Leliugienė, 2004; Tamošiūnas, 2004). I. Grinkevičienė (2010) taikydama dailės terapijos metodus specialiųjų ugdymo(si) poreikių mokiniams, stebi jų savivertės augimą. JAV mokslininkai yra atlikę tyrimą meno terapijos poveikio matavimo srityje. C. M. Belkofer ir L. M. Konopka (2008) elektroencefalografu matavo klientų smegenų aktyvumo pokyčius, vykstančius dailės terapijos užsiėmimų metu. Rezultatai rodo, kad meno terapijos poveikis gali būti vertinamas lyginant smegenų aktyvumo pokyčius prieš terapinį užsiėmimą ir po jo. D. Moriya (2006), sėkmingai integravusi meno terapiją į mokyklos sistemą (Savyon School, Israel) teigia, kad specialistų, dirbančių vieningai ir sutelktai, veiklos rezultatai gali būti labai produktyvūs ir naudingi tiek moksleiviui, tiek mokyklai. Jos nuomone, meno terapija vaikams yra paramos ir augimo šaltinis mokyklos sistemoje. I. Gersch ir S. S. J. Goncalves (2004) Didžiojoje Britanijoje atliko tyrimą ir nustatė didesnį veiklos efektyvumą, kai dailės terapeutas ir mokyklos psichologas su ugdytiniais dirba bendrai, o ne pavieniui.

Pedagoginės veiklos tyrimo problema. Kaip dailės terapijos taikymas neformaliame ugdyme gali pasitarnauti emocijoms?

Tyrimo objektas – dailės terapijos taikymas pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti dailės terapijos taikymo galimybes pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme teoriniu ir empiriniu aspektais.

Iškeltam tikslui pasiekti formuluojami šie uždaviniai:

  • Išanalizuoti mokslinę literatūrą dailės terapijos ir neformaliojo mokinių švietimo klausimais;
  • Atlikti dailės terapijos taikymo neformaliame mokinių ugdyme analizę;
  • Pateikti išvadas ir rekomendacijas.

Tyrimo metodai: pedagoginės ir psichologinės, meno terapijos mokslinės literatūros ir kitų šaltinių analizė, stebėjimas, atvejo analizė buvo atlikti, kad išanalizuoti dailės terapijos taikymo galimybes pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme teoriniu ir empiriniu aspektais.

 

  1. DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMO MOKINIŲ NEFORMALIAME UGDYME TEORINĖS ĮŽVALGOS

 

  • Neformalaus mokinių ugdymo samprata ir esmė

Kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2011), neformalusis švietimas – tai švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas. Neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas. Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reguliuojančiuose švietimo sritį, vaikų laisvai pasirenkamai veiklai po pamokų apibūdinti vartojamos skirtingos sąvokos: neformalusis vaikų švietimas, neformalusis ugdymas, saviraiška, vaikų užimtumas, popamokinė veikla, jaunimo neformalusis ugdymas ir kitos. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2011) vartojama sąvoka „neformalusis švietimas“ apima ikimokyklinį ugdymą, priešmokyklinį ugdymą, kitą neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą, tačiau jų organizavimo, programų rengimo ir veiklos finansavimo principai skiriasi.

Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje (2012) suformuluotas pasirenkamojo vaikų ugdymo tikslas – ugdyti kompetencijas, teikiančias galimybių asmeniui tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo ir saviraiškos poreikius. Koncepcijoje (2012) apibrėžti pasirenkamojo vaikų ugdymo uždaviniai susišaukia su strategijos „Lietuvos 2030“ siekiais plačiąja prasme ir yra konkretūs neformaliojo vaikų švietimo sistemai tobulinti: ugdyti ir plėtoti vaikų kompetencijas per saviraiškos poreikio tenkinimą; ugdyti pagarbą žmogaus teisėms, orumą, pilietiškumą, tautiškumą, demokratišką požiūrį į pasaulėžiūrų, įsitikinimų ir gyvenimo būdų įvairovę; ugdyti gebėjimą kritiškai mąstyti, rinktis ir orientuotis dinamiškoje visuomenėje; spręsti socialinės integracijos problemas; padėti spręsti integravimosi į darbo rinką problemas; tobulinti tam tikros srities žinias, gebėjimus ir įgūdžius, suteikti asmeniui papildomų dalykinių kompetencijų.

Be to, kaip teigia J. V. Vaitkevičius ir kt. (2008), organizuojant vaikų neformalųjį ugdymą reikia nepamiršti kiekvieno vaiko individualių savybių, būtent: gebėjimų, įgūdžių, poreikių, interesų, gabumų ir kt. Būtent, tokios vaikų asmenybės savybės lemia neformalaus ugdymo įvairovę.

Mokyklose viena iš populiariausių neformalaus ugdymo formų yra būreliai. Būrelius reikėtų suprasti kaip grupę laisvu noru susibūrusių vaikų, norinčių susipažinti su tam tikromis veiklomis arba gilinti savo žinias pasirinktoje veikloje.

Apibendrinant neformaliojo ugdymo sampratą ir esmę galima teigti, jog neformalusis ugdymas tampa vis aktualesnis ir reikšmingesnis Lietuvos švietimo kontekste, nes vien formaliojo ugdymo metu įgytų žinių ir gebėjimų nepakanka sąmoningai, visapusiškai asmenybei ugdyti. Laisvalaikio kultūra turi didelę reikšmę asmenybei tobulėti. Tinkamas neformaliojo vaikų švietimo organizavimas ir įgyvendinimas atitraukia vaikus nuo beprasmio laiko leidimo. Dalyvaudami neformaliojo švietimo veikloje vaikai ugdo kompetencijas, kurios leidžia jiems tapti aktyviems visuomenės nariams, savarankiškai spręsti gyvenime kylančias problemas.

  • Meno ir dailės terapijos samprata ir esmė

Kaip teigia M. Mendelė-Leliugienė (2015, p. 1), „Kas yra dailės terapija, meno terapija, menų terapija – vieningo apibrėžimo nėra“. Anglų kalboje gimęs terminas „Art therapy“, į lietuvių kalbą gali būti verčiamas kaip meno arba dailės terapija. Meno terapija yra dailės terapija, tačiau menų terapija aprėpia ir dailės, ir muzikos, šokios, dramos judesio, pasakų, žaidimų bei kūrybinės saviraiškos terapijas.

  1. Dapkutė (2003) teigia, jog meno terapija gali būti naudojama kaip vienas iš kylančių konfliktų sprendimo būdas. Susiformavo kreatyvinės meno terapijos samprata – kūryba suvokiama kaip vidinių galių realizavimas įvairioje veikloje. Meno terapijos tikslas ne ligos panaikinimas, o asmenybės transformacija.

„Dailės terapija – ugdymo priemonė, arba psichoterapijos forma, orientuota į kiekvieno žmogaus prigimtinių galių potencialą, pabrėžianti natūralią minčių, jausmų ir nuotaikų raišką kuriant, pripažįstanti žmogų tokį, koks jis yra. Taikoma asmenybės ugdymui, terapijai ir reabilitacijai“ (Mendelė-Leliugienė, 2015, p. 1).

Meno Terapijos Centro steigėjos dailės terapeutės dr. Audronės Brazauskaitės (2004) nuomone, kūrybinis procesas stimuliuoja visuminį vaiko augimą. Kūrybingumas gali prisidėti ugdant pažintinę bei emocinę raidą; yra kūrybinio proceso bei vaiko elgesio su dailės ir aplinkos priemonėmis etapai.

Dailės terapijos užsiėmimai susideda iš dviejų dalių: kūrybos ir refleksijos. Žinoma, gali būti ir įvairesnio pobūdžio užsiėmimų, tokių kaip atsipalaidavimas, vizualizacija ir kt.. Refleksijos metu aptariami išgyvenimai, mintys ar prisiminimai. Terapijos užsiėmimų metu keičiasi vaiko santykis su pačiu savimi, jis pradeda daugiau vertinti save, pasitikėti savimi ir aplinkiniais. Piešdamas gali išreikšti savo jausmus ir atsiverti. Piešiniai padeda vaikams išsiaiškinti savo savijautą, būseną ar prioritetus.

Dažniausios taikomos meno terapijos formos yra žaidimų ir muzikos terapijos, kurios skatina spartesnę raidą. Muzikinė bei fizinė veikla ramina ir suteikia naujų judesių patirties. Muzika gerina klausos sutrikimus ir dėmesio nepakankamumą. Šokis lavina kūno ir jo galimybių suvokimą, skatina bendravimą judesių pagalba ir gestais. Dailės terapijos dėka, vaikai turi galimybę lavinti motorinius įgūdžius bei erdvės suvokimą.

Taigi meno ir dailės terapijoms priskiriamas piešimas, tapyba, koliažų kūrimas, rankdarbiai, lipdymas muzikos, žaidimų, dramos ir kitos terapijų formos. Visa tai, labai gerai lavina rankų ir pirštų judesius, ugdo suvokimą, pažinimą, bendravimo įgūdžius, savarankiškumą bei padeda susikaupti.

Apibendrinant galima teigti, jog meno ir/arba dailės terapijos pagalba vaikas gali geriau susikoncentruoti, daugiau bendrauja ir, jausdamasis saugus, gali atsiverti ir išsipasakoti, atskleisdamas savo neramius išgyvenimus ar baimes. Taip keičiasi vaikų socialinė ir pažintinė informacija, atrandami vidiniai išgyvenimai ir dvasiniai tarpusavio ryšiai.

 

  • Pradinių klasių mokinių amžiaus charakteristika

Pradinių klasių mokyklinis laikas apima 7-11-uosius vaiko gyvenimo metus. Šį amžiaus tarpsnį daugelis autorių išskiria kaip vidurinę vaikystę. Vidurinėje vaikystėje, kaip ir ankstesniais amžiaus tarpsniais, fizinė raida vyksta pagal tuos pačius principus (nors, akcentuotina, kad mergaičių fizinė ir psichinė raida spartesnė, nei berniukų).

Anot M. Carlton (2003), šio amžiaus vaikai yra labai smalsūs. Todėl jiems yra labai svarbus tėvų ir pedagogų skatinimas mokytis. Skatinamo vaiko kūrybiškumas bei požiūris į visumą auga. Vaikai, gavę šiame amžiuje atitinkamą paramą ar paskatinimą, tolimesniame mokymosi procese noriai mokosi.

  1. Žukauskienė (2012) pabrėžia, kad viduriniame amžiaus tarpsnyje berniukams kyla didesnių problemų sukoncentruoti dėmesį nei mergaitėms. Šiame amžiaus tarpsnyje ugdytiniai pradeda jaustis laisviau, nes jie atitrūksta nuo kasdienės tėvų priežiūros, tampa mažiau priklausomi ir mokosi patys atsakyti už savo veiksmus. Nors jie dar tik pradinukai, bet jie jau pradeda burtis į grupeles ir bendraamžių nuomonė ar elgesys tampa pavyzdžiu, todėl į mokyklą jie noriau eina, bet, žinoma, ne dėl mokslo, o dėl to, kad mokykla jiems tarsi žaidimo aikštelė ir vieta, kur jie gali susitikti su savo draugais. Pagrindinis viduriniosios vaikystės užsiėmimas yra žaidimas, o mokslas tampa sunkiu užsiėmimu, kurio metu jie konkuruoja su bendraamžiais ir lygina savo žinias.
  2. Piaget (1999) teigia, kad viduriniojoje vaikystėje didėja vaiko socialiniai įgūdžiai, nes jis pradeda suprasti, kad gali būti daugiau nei viena nuomonė ir pradeda priimti kitų žmonių nuomonę. Geba į esančią situaciją pažiūrėti iš kelių pozicijų.
  3. Žukauskienė (2007) išskyrė, kad dėl didėjančių socialinių įgūdžių ugdytinis geba vertinti įvykius objektyviau ir tarp skirtingų situacijų surasti ryšį.

Viduriniojoje vaikystėje, anot M. Pileckaitės-Markovienės (2004), pradeda keistis vaiko psichologinis supratimas apie save. Šiame amžiaus tarpsnyje vaiko „Aš“ tampa įvairiapusiškas, jis pradeda save matyti skirtingą. Atsiranda skirtingi savęs pateikimai skirtingose aplinkose: vienokį save pateikia tėvams, kitokį – mokytojams, bendraamžiams. Pradinių klasių mokinių charakteris dar tik formuojasi.

Anot E. P. Zambacevičienės (2006), šiame amžiaus tarpsnyje charakteris keičiasi ir jis pasireiškia nepastoviai, o kartais net prieštaringai. Pradinukams būdingas impulsyvumas ir staigus reagavimas į tiesioginius stimulus, tai trukdo vaikui apgalvoti ir numatyti aplinkybes. Jau trečioje klasėje vaikas pradeda suprasti, kas yra pareigos jausmas, bet jam dažnai pritrūksta nuoseklumo ir savarankiškumo susivokti, kas yra jo pareiga.

Apibendrinant pradinių klasių amžiaus tarpsnį galima teigti, kad vaikai noriai domisi supančia aplinka, daiktais. Šiame amžiaus tarpsnyje jie siekia tapti savarankiškesniais. Jie mokosi planuoti savo laiką ir veiklą ir už ją prisiimti atsakomybę. Nors pradinukui yra sunku kontroliuoti dėmesį ir jį sukaupti vienam dalykui ilgesniam laikui, bet jis šiame amžiaus tarpsnyje mokosi nekreipti dėmesio į aplinkui vykstančius pašalinius reiškinius.

  • Dailės terapijos metodo – lipdymo iš molio, taikymas emocijų valdymui pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme

Vaikai, tai tokia socialinė grupė, kuri neturėdama savivaržos jausmo yra nuolatos linkusi kurti ir raiškiai reikšti emocijas nepaisant jų fizinės būklės. Pats veiksmas, piešimas, tapymas, lipdymas ypatingai padeda lavinti loginį, erdvinį bei pasaulio pažinimą, kompensuoja sutrikusias funkcijas, formuoja bendravimo įgūdžius, stiprina socialinę adaptaciją, sukuria pilnavertiškumo jausmą, panaikiną baimę būti savimi. Vaikams taikant dailės terapijos metodą, kuris ir taip sudaro galimybę išreikšti vidinius konfliktus, tai dar ir pats procesas veikia atpalaiduojančiai, sukuria galimybę diskomforto problematiką iškristalizuoti neverbaliniu būdu, patenkina pripažinimo ir saviraiškos poreikius.

Dailės terapijos metodai grindžiami prielaida, kad kiekvienas žmogus, mokantis ar nemokantis piešti, turi įgimtą (slaptą) gebėjimą savo emocijas, jausmus, būsenas išreikšti atitinkama spalva ir pasirinkęs atitinkamas priemonės ir techniką gali perteikti savo išgyvenimus. Tai vadinama kūrybos procesu, kuris yra svarbiausias dailės terapijos dėmuo. Čia labai svarbi dalyvio emocinė atmintis, pagrindinis savireguliacijos ir tobulėjimo šaltinis, atskleidžiantis vidines (prigimtines) galias savęs pažinimui, kūrybai, savigydai. Šie metodai specialiai kuriami norimiems ugdymo, terapijos, reabilitacijos tikslams pasiekti.

Dailės terapijai naudojama piešimas, tapyba, koliažai, lipdymas, fotografavimas. Piešiant lavinama smulkioji motorika, sensomotorika, dėmesys, atmintis ir emocinė raiška. Taip ugdoma vaizduotė.

Šiais laikais dailės terapijos metodų veiksmingumas nekelia abejonių. Kasmet didėjant vaikų, turinčių įvairių sutrikimų skaičiui, dailės terapijos taikymas pradinių klasių mokinių neformaliame ugdyme paspartina vaikų socialinės integracijos procesą. Laisvoji meninė raiška vaikui suteikia pasitikėjimą jėgomis ir formuoja patį pasitikėjimo jausmą. Vaikai pasitikėdami savimi nevaržomai laisvai reiškia savo fantazijas ar baimes.

Vienas iš dailės terapijos metodų yra lipdymas iš molio. Keramikoje naudojama pagrindinė konstrukcinė medžiaga molis asocijuojasi su natūralumu, jaukumu ir ramybe. Įvairios molio rūšys dėl savo savybių skatina jį liesti. Gruoblėtas, šiurkštus ir šaltas, o nuo gniuždymo, gniaužymo, minkymo ir lipdymo šiltas bei malonus, molis rankoms yra lyg savotiškas gaivinantis masažas. Dėl savo natūralių savybių molis puikiai tinka darbui dailės terapijoje norint atsipalaiduoti, išsikrauti ar išreikšti emocijas. Jį galima minkyti ir daužyti išliejant pyktį ar agresiją, taip pat, esant gerai ir ramiai savijautai, glostyti ir liesti. Norint sukurti kažką jaukaus ir švelnaus, molis yra neribotų galimybių medžiaga.

Nedaug autorių rašo apie molį kaip dailės terapijos priemonę. V. Oaklander (2007) priskiria šiai medžiagai terapines savybes. Molis yra viena iš priemonių, su kuria dirbant, lipdymo ir minkymo procesas suteikia daug gerų bei raminančių pojūčių. Lipdymas iš molio išlaisvina fantaziją. Molis suteikia galimybę kurti atrodo iš nieko, transformuoti ar keisti pačią formą.

Dienos centro „Šviesa“ direktorė Jūratė Ramašauskienė (2006) teigia, jog molio neįmanoma sugadinti. Jį galima naudoti nesiekiant išliekamojo rezultato, o molio perdirbimo ir parengimo darbui procesas – puikus būdas įtraukti į veiklą asmenis, mėgstančius daugiau mechaninį ar fizinį darbą. Sudžiūvusio molio trupinimas, mirkymas, minkymas, glazūrų miltelių trynimas ir panašūs parengiamieji rankų darbai suteikia daug džiaugsmo ir savivertės daugumai keramikos užsiėmimų lankytojų. Tiesa, svarbu šiame etape neužsibūti, nes tai tėra kūrybinio proceso pradžia. Nebijokite siekti didesnių tikslų. Kartais atrodo, kad aiškiai matai asmens gebėjimų ribas, kurios ilgą laiką nesikeičia ar net siaurėja.

Anot L. Abromavičienės (2017), naudojant molį, yra dirbama su psichologinių problemų turinčiais, patyrusiais prievartą, sielvartą, sunkius išgyvenimus vaikais, turinčiais valgymo, asmenybės sutrikimų. Socialinėje sferoje molis padeda įveikti įvairias vaikų elgesio problemas. Edukacinėse programose, kuriose svarbus teigiamas kūrybinio proceso poveikis, kūrybinė saviraiška, individualybės kūrybingumo ugdymas, gydymas, savarankiškumo ugdymas, užimtumas. Molio lietimas, spaudimas ypatingai svarbus taktiliniams pojūčiams, smulkiajai motorikai – suteikia galimybę bendrauti neverbaline kalba. Molis suteikia galimybę proceso metu sukurti kažką iš nieko, transformuoti jau padarytą, keisti, nes minkštame molio gabale lengva įspausti pirštų antspaudus, padedančius palikti tikro gyvenimo asmeniškus ženklus, tokia patirtis, suvokiant čia ir dabar jausmą, padeda kenčiantiems nuo širdgėlos, netekties.

Apibendrinant galima teigti, jog molis gali būti pritaikomas visose dailės terapijos taikymo sferose ir yra veiksminga jutiminė medžiaga dėl savo įvairios tekstūros ir transformavimo savybių. Dailės terapijos metodas – lipdymas iš molio, skatina spalvomis ir formomis išreikšti žodžiais sunkiai nusakomus dalykus, slegiančius, užgniaužtus jausmus; padeda pernešti emocijas į kūrinį ir išlaisvinti jas. Meninė veikla leidžia mokiniui atskleisti savyje neatpažintas galimybes, talentus, atrasti naujus problemos sprendimo būdus, pasisemti stiprybės.

 

  1. DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMO GALIMYBĖS PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ NEFORMALIAME UGDYME TYRIMAS

 

  • Tyrimo metodologija

 

Siekiant atskleisti dailės terapijos naudą pradinių klasių mokinių neformaliajame ugdyme ir jos taikymo galimybes buvo atliktas tyrimas.

Tyrimo tikslui pasiekti pasirinkta kokybinė metodologinė tyrimo kryptis, leidžianti tyrimą atlikti natūralioje aplinkoje su nedideliu tiriamųjų skaičiumi bei įvertinti dailės terapijos įtaką tiriamiesiems tyrimo duomenims, pateikiant kaip holistinę įgytos patirties interpretaciją, kylančią iš išgyventos situacijos analizės (Žukauskienė, 2008).

Kokybinis tyrimo metodas ypač plačiai taikomas keliant teorines problemas, taip pat turint tikslą nustatyti tam tikros gyvenimo srities norminius vystymosi lygmenis. Gauti duomenys yra artimesni respondentų pasauliui suvokti, jų požiūriams giliau suprasti. (Tydikis, 2003, p. 355).

Kokybiniuose tyrimuose individas nagrinėjamas ne kaip priklausomas nuo bendrų socialinių dėsningumų, kurio kryptingumą iš išorės lemia socialinės normos ir tradicijos, bet kaip unikali asmenybė, savaip suvokianti socialinę tikrovę, turinti savimonę ir per ją atspindinti šią tikrovę, suteikianti jai tam tikrą prasmę, išreiškiamą jo samprotavimais ir elgesiu. Tyrimo tikslas išaiškinti šią giluminę prasmę, stebint veiksmus, pasisakymus iš išorės, ir juos interpretuoti sociologinėmis sąvokomis. Organizuojant kokybinius tyrimus, reikia remtis teoriniais šaltiniais (Tydikis, 2003, p. 358).

Tyrimo tipas – mokinių veiklos tyrimas neformaliojo ugdymo (keramikos būrelio) užsiėmimuose. Šis tyrimo tipas pasirinktas todėl, kad leidžia įvertinti dailės terapijos naudą ir jos taikymo galimybes pradinių klasių mokinių neformaliajame ugdyme.

Tyrimo duomenims rinkti taikyti šie metodai:

  • Teorinė mokslinės literatūros šaltinių analizė;
  • Dailės terapijos naudos ir jos taikymo galimybių atskleidimui taikytas stebėjimo metodas, kurio gauta informacija panaudota atvejo analizei atlikti;
  • Dailės terapijos veiksmingumui įvertinti taikomas kūrybinės raiškos kūrinių (lipdinių iš molio) analizės metodas;
  • Turinio (content) analizė taikyta analizuojant mokinių lipdinius prieš kokybinį eksperimentą ir po jo, kuris buvo skirtas dailės terapijos naudai ir jos taikymo galimybėms įvertinti.
  • Atvejo analizė taikyta todėl, kad yra analizuojami realūs, konkrečios tikrovės atvejai, situacijos, kurios vėliau gali būti paverčiamos elgesio modeliais, sektinais pavyzdžiais. Šis metodas naudingas tuo, kad leidžia dirbti su realiomis gyvenimo, profesinės veiklos problemomis, pažiūrėti į jas objektyviai, suvokti įvairias jų atsiradimo aplinkybes ir priežastis.

Tyrimo duomenis fiksuoti parengtas stebėjimo protokolas (žr. priedą Nr. 1).

Tyrimas buvo atliekamas nuo 2017-04-03 iki 2017-04-27 VšĮ „Vaivorykštės tako“ gimnazijoje, keramikos būreliui skirtose patalpose.

Tyrimo aplinkos, dalyvių numatymas. Imties atranka. Kokybiniams tyrimams netaikomi griežti imties reikalavimai; tyrimų reprezentatyvumą lemia lankstūs kriterijai. Buvo taikomas atsitiktinis tiriamosios grupės parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti, kurie yra greta. Iš viso tyrime dalyvavo 22 pradinių klasių moksleiviai, lankantys keramikos būrelį.

Tyrimo eiga:

  • Mokslinės literatūros šaltinių analizė apie dailės terapijos sampratą, naudą ir taikymo galimybes neformaliajame ugdyme;
  • Neformaliojo ugdymo užsiėmimų stebėjimas, stebėjimo protokolo pildymas ir duomenų analizė;
  • Atvejo analizė – neformaliojo ugdymo užsiėmimų ciklo analizė;
  • Veiklos tyrimo duomenų analizė, išvadų ir rekomendacijų rengimas.

Tyrimo metu buvo laikomasi šių etikos principų:

  • Konfidencialumo – jokie asmeniniai duomenys nebus naudojami nei tyrime, nei kitoje veikloje, susijusioje su baigiamuoju darbu, dalyviai nebus atpažįstami.
  • Pagarbos – išklausoma ir priimama visų tyrimo dalyvių nuomonė, pastabos ir pasiūlymai.

 

  • Tyrimo rezultatai ir jų analizė

 

Siekiant nustatyti dailės terapijos naudą ir jos teikiamas galimybes pradinių klasių mokinių neformaliojo ugdymo užsiėmimuose buvo stebėtas trijų užsiėmimų ciklas tema „Rojaus sodelis“. Stebėjimo duomenys fiksuoti stebėjimo protokole (žr. priedą Nr. 1). Analizuojant stebėjimo protokolą matyti, kad keramikos būrelio mokytoja užsiėmimo metu taikė tradicinius ugdymo metodus – pasakojimą, pokalbį, konsultaciją, demonstravimą-stebėjimą bei praktinį mokinių darbą. Tai rodo, kad mokytoja didžiausią dėmesį skiria metodams, kurie skatina mokinių aktyvumą ir savarankiškumą. Aktyviai ir savarankiškai dirbo didžioji dauguma mokinių, t.y. 18 moksleivių. Šie tyrimo duomenys leidžia daryti išvadą, jog būtina ieškoti ir naujų mokymo metodų, kurie skatintų mokinių aktyvumą, norą atsiverti, kurti ir savarankiškumą užsiėmimų metu.

Tą patvirtina ir mokinių kūrybinių darbų analizė pagal 4 kūrybiškumo vertinimo kriterijus (žr. priedą Nr. 2).

 

1 lentelė. Pradinių klasių mokinių lipdinių iš molio analizė pagal nustatytus kūrybiškumo kriterijus

Stebėta pirma neformaliojo ugdymo pamoka

 

Kūrybiškumo kriterijus Terapijos poveikis kūrybiškumo kriterijui (0-5) Pastabos
 
  I II III  
Vaizduotė 5 3 2
Originalumas 2 3 3
Detalumas 2 2 2
Kruopštumas 1 1 1

 

2 lentelė. Pradinių klasių mokinių lipdinių iš molio analizė pagal nustatytus kūrybiškumo kriterijus

Stebėta antra neformaliojo ugdymo pamoka

 

Kūrybiškumo kriterijus Terapijos poveikis kūrybiškumo kriterijui (0-5) Pastabos
 
  I II III  
Vaizduotė 5 4 4
Originalumas 5 4 4
Detalumas 4 5 4
Kruopštumas 5 5 5

 

1.1. Darbelis atliktas labai įsijautus, bet jį suprasti geriau galima klausantis vaiko pasakojimo. Objektai nėra detalizuoti, visi vienodi. Fantazija ir kūrybiškumas neišreikšti vizualiai. Neįsiklausyta į technologinį atlikimą-detalių tvirtinimą.

1.2. Darbelis atliktas drąsiai, bet skurdžiai. Detalės pavienės, neišraiškingos, nors stengtasi detalizuoti suteikiant faktūriškumo. Trūksta kruopštumo, detalės netvirtintos.

1.3. Darbelis šabloniškas, detalės neišraiškingos, nameliai nesiskiria nuo akmenų ar krūmų (pagal vaiko komentarą). Faktūra atsitiktinė, išgauta labiau mėgaujantis, bandant įrankius. Detalės netvirtintos.

2.1. Darbelis šabloniškas, bet drąsiai naudotasi visais įrankiais, spaudais ir reljefiniais stekais. Kruopščiai atliktos detalės, technologiškai teisingas jų tvirtinimas.

2.2. Darbelis labai kruopštus ir kūrybingas. Skirtingos architektūros nameliai labai išieškoti, smulkios detalės atliktos įrankių pagalba. Darbelis grafiškas, technologiškai teisingai suklijuotos detalės.

2.3. Darbelis kuklus, bet originalus. Sodelis aptvertas tvorele su varteliais, sudaromas uždarumo ir saugumo įspūdis. Namelis kruopščiai detalizuotas, naudotasi įrankiais, detalių tvirtinimas technologiškai tvarkingas.

Taigi galima teigti, jog prieš dailės terapiją, pirmame užsiėmime, mokinių darbai buvo neišbaigti, stokojo vaizduotės ir originalumo. Mokiniai gebėjo paaiškinti ką ir kodėl vaizdavo, bet dažniausiai buvo kartojamos prieš tai pasakytos mintys. Todėl remiantis stebėtų pamokų protokolu ir kūrybinių darbų analize galima daryti išvadą, kad dailės terapija padeda atskleisti mokinių vaizduotę, norą kurti ir atsiskleisti.
1 pav. Pradinių klasių mokinių lipdiniai iš molio pirmame ir antrame keramikos būrelio užsiėmimuose

Tema: Rojaus sodelis

2 pav. Pradinių klasių mokinio lipdinys iš molio trečiame keramikos būrelio užsiėmime. Nr. 1

 

3 pav. Pradinių klasių mokinio lipdinys iš molio trečiame keramikos būrelio užsiėmime. Nr. 2

 

4 pav. Pradinių klasių mokinio lipdinys iš molio trečiame keramikos būrelio užsiėmime. Nr. 3

 

Darbelis Nr. 1 kruopščiai nuglazūruotas, kiekvienai spalvai parinktas atskiras plotelis, išryškintos smulkios detalės. Išgirsta pastaba, kad glazūra ne dažai ir jų maišyti nereikia.

Darbelyje Nr. 2 kruopščiai išryškintos detalės, pagrindo faktūra atskleista švelniu tonavimu, darbelis tapo dar jautresnis ir grafiškesnis.

Darbelyje Nr. 3 spalvos dar labiau sustiprino jaukumo ir uždarumo įspūdį, nors išryškino kai kuriuos lipdymo trūkumus ir nelygumus. Pirmame etape, darbeliui džiūstant, vienas iš medžių prarado vainiką, jis atsiklijavo, todėl glazūruojant, vaikas nusprendė, kad tai bus nudžiūvęs medis ir jo nespalvino.

Remiantis mokinių kūrybinių darbų analize, galima teigti, kad dailės terapija buvo veiksminga, nes mokinių kūrybiniai darbai tapo išbaigti, originalūs, apgalvojant reikiamas detales.

Taikant dailės terapiją pagrindinis dėmesys skiriamas procesui. Suvokimas, jog galiu „pats“ kurti, yra labai svarbus aspektas. Terapijos metu vaikas atpalaiduojamas nuo vidinės įtampos ir pasyvios būsenos. Dailės terapijos taikymas veikia raminančiai, ugdomos emocijos ir jutimai. Dailės terapija taip pat veikia kaip komunikacijos priemonė. Dailės terapijos dėka, vaikai turi galimybę lavinti motorinius įgūdžius bei erdvės suvokimą. Dailės terapija padeda atgauti pasitikėjimą savimi, taip pat veikia kaip geros energijos šaltinis. Lipdymas labai gerai lavina rankų ir pirštų judesius, ugdo suvokimą, pažinimą, bendravimo įgūdžius, savarankiškumą bei padeda susikaupti.

Keramikos užsiėmimų metu buvo stebimi vaikų emocijos ir jų išraiškos būdai. Pirmųjų susitikimų metu tekdavo vieną kitą raminti pravirkus ar prasiveržus pykčiui. Reiškėsi tokios emocijos, kaip baimė, kad nemokės, nepavyks, žema savivertė, taip pat popamokinis nuovargis, pykčio priepuoliai. Palaipsniui vaikai išmoko išsilieti gniaužant molį ir tai pradėjo daryti intuityviai nespėjus jų pamokyti. Vaikai patys pradėjo kalbėti tokiomis frazėmis: „jis mane ramina“,“ jis viską iš manęs paima, „greičiau duokit molio, man reikia nusiraminti“. Vėliau, metodiškai, kiekvienas užsiėmimas buvo pradedamas molio minkymu pereinančiu į glostymą. Vaikai kalbėdavosi su moliu: „aš tavęs pasiilgau“, „aš tave myliu, moliuk“. Metų eigoje pastebėti teigiami rezultatai: vaikai tapo ramesni, kantresni, kruopštesni. Padidėjo savivertė, išmoko vertinti draugų kūrybą, dingo noras konkuruoti. Pasikeitimus pastebėjo mokinių tėvai ir mokytojai.

Apibendrinant galima teigti, kad kūrybinis procesas gali būti taikomas stiprinant silpnąsias vaiko puses:

  • Kūrybiniame procese spontaniškai galima reikšti ir įsisąmoninti negatyvius išgyvenimus bei jausmus.
  • Kūrybiniame procese problemų turintis vaikas gali jaustis lygiaverčiu, nes stiprinama savivoka bei mažinama įtampa.
  • Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes.
  • Kūrybiniame procese galima modifikuoti nepageidaujamą elgesį.

Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos, pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti, verbalizuoti. Neformaliojo ugdymo metu reikia kreipti dėmesį į mokinio būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Mokiniui reikia kalbėti rūpimomis temomis apie įvykius, reiškinius, kreipti dėmesį į emocines temas, reiškinio ar įvykio aspektus.

Emocinės būsenos koregavimui būtina kreipti dėmesį į spalvinius derinius, jų susiliejimą, maišymą. Po truputį vaiką reikia išvesti iš abstraktaus spalvų derinio į struktūruotą. Taip pat reikia sudaryti sąlygas mokiniui kurti jo emocinėje būsenoje pvz., agresyvioje. Taip yra siekiama agresyvų veiksmą nukreipti kūrybine kryptimi.

Dailės terapija – visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Kūrybiniai darbai kalba ir praneša apie tai, kas jį nulipdžiusiam mokiniui svarbu ir būdinga. Lipdinys atspindi darbo autoriaus jausmus, vizijas, fantazijas, mintis, kylančias tuo metu. Simboliai ir metaforos, linijos ir spalvos emociškai veikia visus ir leidžia savais žodžiais išreikšti daug svarbių tiesų apie kūrybinio darbo ir jo autoriaus realybę. Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko, kas vyksta ir atsitinka prasmingumą.

 

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

 

Išanalizavus dailės terapijos taikymo galimybes pradinių klasių mokinių neformaliajame ugdyme teoriniu ir empiriniu aspektais galima teigti, jog:

  1. Mokyklose viena iš populiariausių neformalaus ugdymo formų yra būreliai, kuriuose galima taikyti dailės terapijos metodus. Dalyvaudami neformaliojo švietimo veikloje vaikai ugdo kompetencijas, kurios leidžia jiems tapti aktyviems visuomenės nariams, savarankiškai spręsti gyvenime kylančias problemas.
  2. Meno ir dailės terapijoms priskiriamas piešimas, tapyba, koliažų kūrimas, rankdarbiai, lipdymas, muzikos, žaidimų, dramos ir kitos terapijų formos. Visa tai, labai gerai lavina rankų ir pirštų judesius, ugdo suvokimą, pažinimą, bendravimo įgūdžius, savarankiškumą, padeda susikaupti bei valdyti savo emocijas.
  3. Dailės terapijos pagalba vaikas gali geriau susikoncentruoti, daugiau bendrauja ir, jausdamasis saugus, gali atsiverti ir išsipasakoti, atskleisdamas savo neramius išgyvenimus ar baimes. Taip keičiasi vaikų socialinė ir pažintinė informacija, atrandami vidiniai išgyvenimai ir dvasiniai tarpusavio ryšiai. Dailės terapija padeda mokiniui suprasti savo vidinį pasaulį, kontroliuoti nemalonius jausmus, emocijas.
  4. Rekomenduojama sudaryti sąlygas patiems mokiniams pasirinkti, ar jie nori lankyti neformaliojo ugdymo užsiėmimus, kuriuose taikoma dailės terapija;
  5. Taikant dailės terapiją neformaliajame ugdyme užduotims pateikti rinktis netradicinius ir aktyviuosius mokymo metodus.
  6. Siekiant dailės terapijos užsiėmimų efektyvumo formuoti mažesnes mokinių grupes.

 

LITERATŪRA

 

  1. Abromavičienė L. Molio terapijoje svarbiausia procesas, o ne rezultatas, [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. kovo 25 d.]. Prieiga per Internetą: http://www.snaujienos.lt/naujienos/sveikata/23226-molio-terapijoje-svarbiausia-procesas-o-ne-rezultatas.
  2. Aleksienė V. Muzikos terapijos raida Lietuvoje. Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacija. [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. kovo 25 d.]. Prieiga per Internetą: http://www.muzikosterapija.lt/muzikos-terapijos-raida-lietuvoje.
  3. Belkofer C. M., Konopka L. M. 2008. Conducting Art Therapy Research Using Quantitative EEG Measures. Art Therapy: Journal of the American Art Therapy Association, 25(2), 56-63. [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. kovo 25 d.]. Prieiga per Internetą: http://www.arttherapycourses.com.au//ArtTherapyResearchUsingQuantitativeEEGMeasures.pdf.
  4. Brazauskaitė A. Žymaus ir vidutinio protinio atsilikimo vaikų savivokos ugdymas daile. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.
  5. Brazauskaitė A. 2004. Vaikų dailės terapinis aspektas. Vilnius: Gimtasis žodis.
  6. Carlton M. 2003. Motivating Learning in Young Children, [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. kovo 22 d.]. Prieiga per Internetą: http://www.nasponline.org/resources/home_school/earlychildmotiv_ho.aspx.
  7. Dapkutė A. 2003. Kalba be žodžių. Vilnius: Rafaelis.
  8. Gersch I. Goncalves S. S. J. 2006. Creative arts therapies and educational psychology: Let‘s get together. International Journal of Art Therapy, 11(1), p. 22-32.
  9. Grinkevičienė I. 2010. Dailės terapijos įtaka 5-6 klasių mokinių, turinčių specialiųjų ugdymo(si) poreikių, savęs vertinimui. Šiauliai.
  10. Kačiušytė-Skramtai L. 2002. 5-7 m. mikčiojančių vaikų ugdymo optimizavimas muzikine veikla: edukologijos daktaro disertacija. Vilnius: VPU.
  11. Kardelis K. 2007. Mokslinių tyrimų metodologija. Šiauliai: Lucilijus.
  12. Leliugienė M., Klemkaitė J. 2004. Dailės terapija socialiniame darbe su vaikais. Vilnius.
  13. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas. // Žin., 2011, Nr. 38-1804 (2011-03-31).
  14. Mikutienė D. 2015. Z kartos krizė – vaikams trūksta emocinio intelekto. [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. kovo 25 d.]. Prieiga per Internetą: http://gyvbudas.lrytas.lt/seima/d-mikutiene-z-kartos-krize-vaikams-truksta-emocinio-intelekto.htm.
  15. Moriya D. 2006. Ethical Issues in School Art Therapy Dafna Moriya, Ramat HaSharon, Israel Art Therapy: Journal of the American Art Therapy Association, 23(2) pp. 59-65 © AATA, Inc. [interaktyvus], [žiūrėta 2017 m. kovo 25 d.]. Prieiga per Internetą: http://www.eric.ed.gov/ERICDocs/data/ericdocs2sql/content_storage_01/0000019b/80/33/bd/02.pdf
  16. Paurienė L. 2012. Neformaliojo ugdymo aktualijos. // Švietimo problemos analizė. Gruodis Nr. 20 (84). Vilnius: Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras.
  17. Piaget J. 1999. Intelekto prigimtis. Psichologai apie žmogaus raidą. Kaunas: Šviesa.
  18. Pileckaitė-Markovienė M. ir kt. 2004. Vystymosi psichologija vaikystėje. Vilnius: Enciklopedija.
  19. Šinkūnienė J. R. 2001. Cerebrinio paralyžiaus vaikų neverbalinio komunikatyvumo ugdymas muzikine raiška. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.
  20. Tamašauskienė J. 2006. Proto negalia ir prasminga veikla, Vilnius: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“.
  21. Tamošiūnas V. 2004. Moksleivių mokymas orientuotis socialinėse situacijose psichodramos pagalba. Vilnius.
  22. Vaitkevičius J. V. ir kt. 2008. Neformalaus ugdymo organizavimas mokykloje ir už jos ribų: mokinių požiūrio analizė. // Jaunųjų mokslininkų darbai. Nr. 4 (20). Šiauliai: Šiaulių universitetas.
  23. Zambacevičienės E. P. 2006. Vaiko psichologinis pažinimas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
  24. Žukauskienė R. 2007. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
  25. Žukauskienė R. 2012. Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi raštai.

Taip pat skaitykite:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *